Pasirodo klimato kaitos klausimas nėra visiškai naujas. Kova su visuotiniu atšilimu neprasidėjo Kyoto protokolo pasirašymu ar Al Gore paskaitomis. Vienas skandinavų mokslininkas jau XIX a. susiejo Žemės temperatūrą ir CO2 koncentraciją atmosferoje. Kaip dažnai pasitaiko, didelio pritarimo naujoviška teorija amžininkų tarpę nesulaukė, bet buvo prisiminta beveik po 100 metų, pradėjus giliau domėtis klimato kaitos problemomis.
- Svante August Arrhenius (1859 – 1927)
- On the Influence of Carbonic Acid in the Air upon the Temperature of the Ground
Gimęs 1859 m., matininko sūnus Svante August Arrhenius jau nuo mažumės išsiskyrė gabumais mokslui – būdamas trejų skaičiavo, skaitė ir rašė. Pradinę, vidurinę ir universitetą baigė su pagyrimais. Gavęs bakalauro laipsnį Uppsala Universitete, 1881 m. Arrhenius persikraustė į Stokholmą ir pradėjo dirbti Švedijos mokslų akademijos Fizikos institute. Kadangi šio straipsnio tikslas nėra išsami Svante Arrhenius biografija, paminėsiu tiek jog mokslinė šio žmogaus karjera klostėsi pavydėtinai sėkmingai ir 1903 m. buvo vainikuota Nobelio premija už elektrolitų disociacijos išaiškinimą.
Nors svarbiausias jo įnašas mokslui buvo fizikinės chemijos srityje, šis mokslininkas gerokai pripėdavo ir kitose disciplinose. Astronomai jį prisimena, kaip panspermijos teorijos pradininką, geologai – dėl ledynmečių tyrinėjimų. Neveltui antraštėje jį pavadinau klimato kaitos tėvu. Jis pirmasis susiejo ir matematiškai apskaičiavo anglies dioksido (CO2) koncentracijos kitimus su Žemės paviršiaus temperatūros kitimais.
Darbas, kurį reikėtų įvardinti kaip kovos su visuotiniu atšilimu pradžia, buvo paskelbtas 1895 m. Švedijos Karališkoje mokslų akademijoje, o 1896 m. perpublikuotas britiškajame „Philosophical Magazine and Journal of Science“. Straipsnyje, pavadintame „Apie angliarūgštės ore poveikį Žemės temperatūrai“, pasiremiama jau turimomis žiniomis:
1) 1825 m. Joseph Fourier (tas pats, kurio vardu pavadintos labai svarbios eilutės), paskelbė jog Žemės atmosfera veikia kaip stiklas šiltadaržyje – praleidžia didelės energijos spindulius (ultravioletinius) ir sulaiko mažos energijos spindulius (infraraudonuosius).
2) 1859 m. John Tyndall išsiaiškino, jog kai kurios dujos pvz.: CO2, vandens garai, metanas turi savybę sugerti infraraudonųjų spindulių energiją.
Taigi turėdamas šiuos du faktus, Arrhenius daro logišką išvadą ir iškelia hipotezę, jog CO2 koncentracija ir lemia Žemės paviršiaus temperatūrą. Svarbu, tai jog savo hipotezei paremti Svante Arrhenius panaudojo anksčiau surinktus duomenis, juos konvertavo ir sudarė matematinį modelį. Tai tikrai nebuvo pats pirmasis matematinis modelis apskritai, bet pirmasis skirtas klimato kaitai aiškinti. Buvo įvardinti labai konkretūs skaičiai – CO2 kiekiui atmosferoje padvigubėjus, temperatūra pakiltų 4-5 Co, kita vertus, CO2 kiekiui sumažėjus, ledynai pajudėtų į Pietus ir prasidėtų dar vienas ledynmetis.
Arrhenius nuomone, pagrindiniai CO2 atmosferoje šaltiniai – vulkanų išsiveržimai, biomasės skaidymas, akmens anglies deginimas. Svarbu, jog paminėta ir tai, jog žmonijos populiacijos augimas bei dėl to išaugęs energijos poreikis didins CO2 kiekį atmosferoje, o pastarasis – temperatūrą. Arrhenius atšilimo nelaikė katastrofišku reiškiniu, priešingai – buvo piešiami gana laimingi scenarijai, pagausėję derliai ir pasibaigę badai. Kita vertus, tuo metu Žemėje gyveno apie 1,5 mlrd. žmonių ir galimybė pasiekti tokį CO2 emisijos kiekį atrodė visiškai neįmanoma. Būtent dėl to, Arrhenius publikacija didelio dėmesio tuo metu nesulaukę, netgi buvo stipriai kritikuojama dėl nepagrįstumo.
Nevisi Arrhenius skaičiavimai pasitvirtino, kai kurios išvados buvo klaidingos iš esmės, tačiau pradžia moksliniam požiūriui į problemą buvo duota. O po Antrojo Pasaulinio karo jo darbai klimato kaitos tema buvo ištraukti iš archyvų.






Paskutiniai komentarai